Dominyka


Rodos, Dominyka ant šio liepto auga mano akyse. Ir jūsų visų…  Šeštus metus stebiu kaip strazdanota šita mergaitė išraiškingais antakiais virsta be galo lanksčia baleto “gulbe”. Kasmet fiksavau šitą virsmą ir juokais vis laukiau to “bjauriojo ančiuko” laiko. Nebuvo. Gal jo ir niekam nebūna, iš tiesų, tereikia tik kiekvienam kūno ir sielos kitime pamatyti to momento grožį, o gal Dominyka ypatinga…  Ypatinga! Ją nuo vaikystės kai kurie namiškiai vadino Domicele ir tas senovinis skambus vardas labai tiko prie jos nekintančios šypsenos, man net spalvas, rodos, parinko kelioms fotosesijoms. Ir kartą labai nustebino vienų jaunų tėvų prisipažinimas, kad jie savo ką tik gimusią dukrelę pavadino Domicele, nes įkvėpė tas charizmatiškas mergaitės paveikslas. Nieko sau, Dominyka, girdi? Esi kažkam įkvėpimas! Turbūt reikėjo nutylėti, kad ne visai tikras tas vardas ir negriauti savaime susikūrusios strazdanotos pasakos. Bet už kadro likusios istorijos nė kiek ne prastestės. Ir jos yra įkvėpimas. Man. Visada po Dominykos/Domicelės portretų serija rašysiu: “Bus daugiau”…

Share on Facebook0Google+0Pin on Pinterest0