Vilija and Jordan

Kiekviena šalis ar miestas turi savo kvapą, net ir dar nematyta šalis.
Amerika man nuo vaikystės kvepėjo laiškais ir siuntiniais: nepažįstamų mamos pusseserių ir pusbrolių spalvotos vestuvinės nuotraukos, kažkieno vaikai su tautinias sijonais, taftomis išsipuošusios tetos prie 1950-ųjų eglutės kaip iš Holivudo afišų,  – pilni senelių svetainės stalčiai tų tetų ir dailia smetoniška rašysena išmargintų laiškų. O prieš didžiąsias šventes laiškų  kvapas materializuodavosi į šokolado su riešutų sviestu, geros kavos, cinamono gumos aromatą ir tiesiog išnešdavo iš pilkos to meto realybės į kitą dimensiją. Kai gerai pagalvoji, kokia galia buvo tie laiškai, jei daugybę metų tiek kartų, gimusių ir augusių skirtingose platumose-ilgumose-santvarkose, vis dar palaiko gyvą ryšį! Turbūt reiktų padėkot seneliams, vėliau mamai, o dar vėliau seseriai, kuri sujungė savo laiškais dvi pačias jauniausias kartas.
Esu jaunėlė senelių anūkė, nemačiau jaunesnių už save pusseserių, maniau, tokių net ir nėra, o vieną karštą jau laisvos Lietuvos vasarą pagaliau atvyko giminės iš tos kvepiančios Amerikos. Ne laiškų, ne fotografijų ar siuntinių pavidalu, GYVAI! Vilijai (nuotaka nuotraukose) buvo 6-eri, ir jei kas nors man, anuomet dar paauglei, būtų išpranašavęs, kad po daugybės vasarų skrisiu fotografuoti jos vestuvių, bučiau tik apdovanojusi firminiu dėbtelėjimu iš padilbų ir tylom nupėdinusi sau.
Man labai patinka gyvenimą lyg filmą atsukti atgal ir pamatyti, kaip viskas susiję, kaip bet to, nebūtų buvę ano, o be to šito – dar kažko. Palankiai sukritę darbai / mokslai / kelionės mane pačią nusiuntė į valstijas ir ten iš naujo atradau fotografiją. Vilija buvo mano “kambariokė” (gyvenome tuose pačiuose namuose), dalinomės vienu kadilaku, mačiau visas jos pamerges  iš paauglių virstant į damas. Štai kodėl Vilijos ir Jordan vestuvės man nebuvo tiesiog dar vienas vestuvinis užsakymas. Beveik magiška per objektyvą stebėti pažįstamus veido bruožus: tuos dar visai neseniai beveik vaikiškus ir kitus, bendrus kone pusei svečių, lyg kažkokį genetinį kodą, lyg savo pačios truputį “suamerikonėjusį” atvaizdą. Kraujas – ne vanduo…
Kol dėdė, nuotakos tėtis, sveikino ir gražiai kalbėjo apie upę Rytų Europoje (Vilija, t.y. Neris aukštupyje) ir Jordano upę dar labiau į Rytus, mano mintys nuplaukė namo, pas savo penkiametę Upę, pagalvojau, kad viskas čia teka: upės, pusseserė, bendras kraujas gyslose ir laikas…
Šios vestuvės buvo tikrai Ypatingos ir nuotaika, ir darbo krūviu. Pasirodo, galiu įveikti amerikietiškas vestuves viena. Tik po šventės kritau kaip lapas ir kelionė į Sietlą buvo atostogos pačiu laiku.
Share on Facebook0Google+0Pin on Pinterest14